Petras Jakštas
Petras Jakštas buvo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkas, kariškosios spaudos žurnalistas, istorikas, švietėjas, jaunuomenės pilietiškumo ugdytojas ir bibliofilas. Šių laikų visuomenei, net inteligentijai, jis mažai žinomas. Karininkas nuo okupacijų pradžios 1940 m. iki pat mirties neturėjo sąlygų viešai reikštis kultūroje ir moksle, nes trylika metų gyveno nelegaliai, o po legalizavimosi galėjo dirbti tik ūkinėje įmonėje eidamas pačias žemiausias tarnautojo pareigas. Sovietinio režimo buvo griežtai kontroliuojamas, riboti jo ryšiai su jaunimu ir žiniasklaida. P. Jakštas gimė 1899 m. spalio 28 d. (pagal senąjį kalendorių – spalio 16 d.) šiaurės Lietuvoje, Stramilių kaime, šalia Rokiškio miesto. Tėvai buvo ūkininkai. Jie sūnų leido į carinę pradžios mokyklą, o prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui išsiuntė mokytis į Sankt Peterburgą, šiame mieste jaunuolis baigė Šv. Kotrynos gimnazijos šešias klases, tačiau dėl Spalio perversmo ir neramumų mokslą nutraukė ir 1918 m. pabaigoje grįžo į tėviškę. Tuo metu jauna Lietuvos valstybė atkakliai kovėsi su Raudonosios armijos ir Lenkijos armijos invazija, todėl kariuomenei trūko raštingų karininkų. Suvokęs savo pareigą P. Jakštas įstojo į Kauno karo mokyklą ir 1921 m. gruodį ją baigė, metus buvo fronte, vėliau tarnavo Septintajame pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulke, nuo 1927 m. iki sovietinės okupacijos – Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyriuje. Iš karo tarnybos pasitraukė turėdamas majoro laipsnį. Vyresnybės pavedimu karininkas rūpinosi karių kapų tvarkymu, dalyvavo įrengiant kovose su Raudonąja armija žuvusių karių memorialą Červonkoje (Latvija) ir Nežinomo kareivio kapą Kauno karo muziejaus sode. Be to, jam teko eiti kariuomenės vyriausiojo bibliotekininko, kareiviams ir karininkams skirtų žurnalų redaktorių pareigas ir nuolat rašyti straipsnius. Iš viso yra užregistruota 326 straipsniai apie Latvijos, Lenkijos, Rusijos ir Vokietijos kariuomenes, Lietuvos kariuomenės švietimą ir jos specialiąją spaudą. Tarnaudamas Vyriausiajame štabe, P. Jakštas 1927–1932 m. Kauno universitete taip pat studijavo lyginamąją kalbotyrą. Jis įvairiu lygiu mokėjo dvylika kalbų, todėl rengdavo užsienio karinės spaudos apžvalgas ir lydėdavo į mūsų šalį tarnybos reikalais atvykusius užsienio karininkus. Talentingas karininkas buvo pakviestas tapti Lietuviškosios enciklopedijos karo skyriaus komisijos ir Lietuvių kalbos draugijos nariu, 1939–1940 m. septynis mėnesius ėjo Pirmosios internuotųjų Lenkijos karininkų stovyklos Suvalkų Kalvarijoje komendanto pareigas. 1930 m. Kaune pradėjo veikti elitinis bibliofilų klubas – XXVII knygos mėgėjų draugija, kurios steigėjai buvo keli Vyriausiojo štabo karininkai, taip pat civiliai – dailininkai, muziejininkai ir mokslininkai. Draugija rūpinosi knygos kultūros ugdymu ir pasiekė svarbių laimėjimų. Ji išleido du mokslo darbų tomus, aukšto meninio apipavidalinimo knygų, kurios buvo apdovanotos Paryžiaus (Grand Prix) ir Niujorko tarptautinėse parodose. P. Jakštas buvo draugijos narys nuo pat jos įkūrimo, skaitė pranešimus susirinkimuose, buvo leidinių redaktorius, pats parengė ir išleido knygotyros veikalą „Lietuvos karinė spauda, 1918–1938 (1939)“, sukaupė turtingą apie 5000 leidinių biblioteką. Joje buvo itin vertingas įvairių amžių literatūros Lietuvos istorijos ir filologijos klausimais keliomis Europos kalbomis rinkinys. Bibliofilas asmeninę biblioteką gerai tvarkė. Jai įsigijo specialiai projektuotų baldų, restauravo senas ir įrašinėjo naujas knygas bei periodiką, įklijavo šiauliečio dailininko Gerardo Bagdonavičiaus 1928 m. sukurtą ekslibrisą. P. Jakštas su savo rinkiniu supažindindavo kitus bibliofilus ir mokyklinį jaunimą, propagavo skaitymo naudą ir Lietuvos knygos kultūrai nusipelniusius asmenis. Dėl prasidėjusios sovietinės okupacijos nusivilkęs karininko uniformą P. Jakštas grįžo į tėviškę. Jis buvo paveldėjęs tėvų ūkį, kurį išplėtė ir pavyzdingai tvarkė. Netrukus karininkas vedė Dotnuvos žemės ūkio akademijos agronomijos specialybės studentę Sofiją Zalubaitę, sulaukė sūnų Petro ir Povilo. Nei su sovietiniu, nei su hitleriniu okupaciniu režimu nebendradarbiavo. Lietuvos mokslų akademijos kvietimu P. Jakštas nuo 1941 m. gruodžio iki 1943 m. balandžio dirbo Lietuvių kalbos instituto sekretoriumi ir asistentu Vilniuje. Kilus grėsmei kartu su kitais lietuvių inteligentais patekti į Štuthofo koncentracijos stovyklą gyveno nelegaliai. Sovietinei kariuomenei Lietuvą okupavus antrą kartą, pasipriešinimo kovose žuvo P. Jakšto brolis partizanas Vytautas, per baudėjų ekspediciją Moškėnų kaime buvo sunaikinta sodyba, kurioje laikyta didesnioji bibliofilo bibliotekos dalis. Po ilgo slapstymosi svetima pavarde (turėjo 1894 m. gimusio darbininko Anfcono Ignovičiaus Putliūno dokumentus) Lietuvoje ir Latvijoje P. Jakštas 1955 m legalizavosi. Likusią gyvenimo dalį jis kartu su šeima praleido Vakarų Lietuvos mieste Šilutėje, kur dirbo ūkvedžiu ir techniku autotransporto įmonėje. Nutolus represijų grėsmei, P. Jakštas ėmėsi iš naujo kurti ir gausinti asmeninę biblioteką, tyrinėti ir rašyti darbus krašto, ypač Mažosios Lietuvos, istorijos tema. Iš pradžių rašė kambaryje be langų, prie užtrauktų užuolaidų, rankraščius slėpė, vėliau juos skolino patikimiems asmenims kopijuoti. Pirmosios tyrinėjimų publikacijos spaudoje pasirodė tik vadinamojo Gorbačiovo persitvarkymo laikais. Tada P. Jakštas pradėjo aktyviau dalyvauti knygos mėgėjų sąjūdyje, po Pamario kraštą vedžiojo iš visos Lietuvos atvykstančias ekskursijas. 1988 m. rudenį jis dalyvavo įkuriant Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Šilutės skyrių, per mitingą mieste pirmą kartą po pusės amžiaus pertraukos iškėlė tautinę vėliavą. Veikiai po to, lapkričio 14 d., beveik nesirgęs P. Jakštas mirė. Jis buvo palaidotas kaip karininkas, karstą dengė vėliava, atvyko daug lydinčiųjų iš visos Lietuvos. Rūpestingų kraštiečių dėka viena Šilutės gatvių buvo pavadinta jo vardu, o ant namo, kuriame gyveno, atidengta atminimo lenta. Prasmingai P. Jakštą pagerbė nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kariškiai. Jie yra atidūs karininko vardo saugotojai. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje 2003 m. įvyko turiningas renginys, skirtas veikalui „Knygos“ pristatyti ir autoriui paminėti, 2004 m. pavasarį kariūnai dalyvavo majoro tėviškės sodybos tvarkymo talkoje ir atidengė naują jo ir brolio partizano vardą įamžinančią atminimo lentą. Tinkamai įvertintas P. Jakšto išsaugotas kariškas paveldas. Jo pagrindu rengiamos parodos (Krašto apsaugos ministerijoje, Karo akademijoje, „Kario“ žurnalo redakcijoje), juo naudojamasi spaudos publikacijoms, taip pat kareivių, kariūnų ir karininkų pilietiškumui ugdyti. P. Jakšto palikime rasta itin vertingų archyvinių dokumentų, rankraščių ir apie 800 Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kasdienybę ir šventes vaizduojančių nuotraukų. Be to, jis paliko daugiau kaip 40 savo sukurtų rankraštinių darbų. Kai kurie jų, kaip „Senoji Šilutė“, Kelionė po Šilutės rajoną“ pagal apimtį ir turinį vadintini regiono istorijos monografijomis, kiti, kaip „Knygos“ ir „Kas buvo XXVII knygos mėgėjai“, – knygotyros apybraižomis. P. Jakštas taip pat parašė kraštotyrinius atsiminimus apie gimtinę „Stramiliai“, žymų lietuvių filosofą Vydūną „Vydūną prisiminus“ ir kitus asmenis, nežinomo Lietuvos kareivio palaikų perlaidojimą 1934 m. Antroji asmeninė biblioteka buvo sukurta iš prieškario laikų bibliotekos likučių, giminių išsaugotų, Šilutės krašte surinktų knygų ir periodikos leidinių bei iš pirkinių knygynuose ir antikvariatuose. Jų taip pat įsigyta mainais ir gauta dovanų. P. Jakštas asmeninę biblioteką tvarkė metodiškai, nuosekliai pildė knygos formos katalogą. Jame buvo pateikiamas ne tik bibliografinis aprašas, bet ir nurodoma kaina, dovanotojų pavardės, defektai, buvę įžymūs savininkai (kelios knygos buvo iš Rusijos caro ir jo šeimos narių bibliotekų). Remiantis katalogu galima nustatyti, kad mirties dieną P. Jakštas iš viso turėjo įvairios rūšies spaudinių (6651 egzempliorių). Be to, bibliotekoje buvo 58 pavadinimų lietuviškų ir 14-os nelietuviškų periodinių leidinių komplektai. Vertingiausią periodikos kolekcijos dalį sudarė Lietuvos kariuomenės karių laikraščiai ir karininkų žurnalai, karo mokslo darbai „Karo archyvas“, „Karo literatūros rodyklė“ ir „Mūsų žinynas“, senieji leidiniai. Turinio požiūriu bibliotekoje galima išskirti istorijos, kalbotyros ir knygotyros literatūros rinkinius, visus susietus lituanistikos aspektu. Ypač buvo vertinga karo statutų ir kitokių karo tematikos knygų kolekcija, sukaupta tarnaujant kariuomenės Vyriausiajame štabe. P. Jakštas taip pat turėjo rankraštinių knygų. Jos buvo iš carinės Rusijos įvesto lietuviškos spaudos draudimo laikų (1864–1904). P. Jakšto biblioteka buvo prieinama visuomenei. Iš pradžių ja naudojosi Šilutės mokytojai lituanistai, parodas rengę bibliotekininkai ir muziejininkai, aukštosiose mokyklose studijavę vietos jaunuoliai. Vėliau į jos retus leidinius dėmesį atkreipė ir juos skolinosi visos Lietuvos paminklosaugininkai, gamtosaugininkai, urbanistikos istorikai, architektai restauratoriai, Mažosios Lietuvos lietuviškosios knygos istorijos tyrinėtojai. Retenybes aprašė ir užregistravo fundamentaliosios lietuvių spaudos retrospektyviosios bibliografijos rengėjai. Bibliotekos savininkas savo rinkinius demonstruodavo ekskursantams ir pradedantiems bibliofilams, propagavo aukštąją knygos kultūrą. Jo žinias perėmė daug Lietuvos knygos mėgėjų klubų ir pavienių asmenų, iš kurių išaugo nemaža žymių kolekcininkų. Bibliotekos likimu P. Jakštas pasirūpino 1985 m. Jis vertingus lituanistinius ir senuosius Europos leidinius (apie 1100 egzempliorių) pardavė Vilniaus universiteto bibliotekai, dalį paskirstė įpėdiniams – sūnų šeimoms. Galutinai biblioteka nustojo egzistuoti 2002 m. mirus jo žmonai Sofijai Jakštienei. Bibliotekos likučiai atiteko P. Jakšto anūkams, 700 knygų dovanota Šilutės F. Bajoraičio viešajai bibliotekai, apie 500 leidinių įsigijo knygotyrininkas Domas Kaunas. Šaltiniai: 1. Šilutės kraštas. Enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 157–158. 2. Majoras Petras Jakštas: karininkas, tyrėjas, žurnalistas, bibliofilas: bibliografijos rodyklė. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2004. – 86 [14] p.
Petro Jakšto dovanotos knygos, Šilutės F. Bajoraičio viešajai bibliotekai.