2023 m. žymių datų kalendorius

2023 m. įžymių datų, susijusių su Šilutės krašto knygininkais ir senąja spauda, kalendorius

Sausis

Sausio 12 d. – 250 metų, kai 1773 m. sausio 12 d. Rusnėje mirė kunigas, pedagogas, vertėjas Jonas Braškys. Baigė Karaliaučiaus universitetą, mokytojavo, kunigavo. Braškio pavardė buvo rašoma – Broskovski, Broskoffski. 1730 m. spalio 24 d. jam stojant į Karaliaučiaus universitetą, pavardė buvo sulotyninta – vietoje Braškio atsirado Broskovius. Baigęs universitetą dirbo Karalienės lietuvių bažnyčios kantoriumi ir parapinės mokyklos precentoriumi. 1741 m. rugpjūčio 7 d. buvo įšventintas į kunigus ir tais pačiais metais tapo Rusnės evangelikų bažnyčios kunigu. Kartais atvykdavo į Šakūnėlius ir lietuviams laikydavo pamaldas. 1737–1740 m. jis išvertė į lietuvių kalbą 13 Prūsijos valdžios įsakų. Jokių kitų savo raštų nepaliko. Gimė 1714 m. liepos 27 d. Želvoje (Įsruties aps.).

Vasaris

Vasario 20 d. – 70 metų, kai Detmolde (Vokietija) 1953 m. vasario 20 d. mirė dramaturgas, filosofas, publicistas, Tilžės lietuvių giedotojų draugijos įkūrėjas, Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjas. Lietuvos universiteto garbės daktaras (1928) Vilhelmas Storostas-Vydūnas. Gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose (Šilutės apskr.).

Kovas

Kovo 22 d. – 155 metai, kai Jonaičiuose (Šilutės apskr.) 1868 m. kovo 22 d. gimė dramaturgas, filosofas, publicistas, Tilžės lietuvių giedotojų draugijos įkūrėjas, Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjas Vilhelmas Storostas-Vydūnas. 1888 m. baigė Ragainės mokytojų seminariją. 1888–1892 m. mokytojavo Kintuose, 1892–1912 m. – Tilžėje. 1896–1898 m. Greifsvaldo, 1899 m.  Hallės, 1900–1902 m. Leipcigo, 1913–1919 m. Berlyno universitetuose studijavo filosofiją, sociologiją, religijų, literatūros ir meno istoriją, anglų, prancūzų, sanskrito kalbas. 1918 m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1920–1923 m. – Telšių gimnazijoje, 1926–1927 m. – kultūros istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje. Vydūnas parašė daugiau kaip 60 knygų – grožinių (įvairaus žanro pjesių, libretų, apysakų), filosofijos ir istoriosofijos traktatų, lietuvių kalbos vadovėlių, atsiminimų, studiją apie K. Donelaitį „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“ (vokiškai „Die Lebenswelt im Preußischen Litauen um das Jahr 1770 nach den Dichtungen des Pfarrers Christian Donelaitis mit ihrer völkischer Bedeutung“. 1947, lietuvių kalba 1948, fotografuotinis leidimas 2014), parengė žodyną „Vokiečių–lietuvių žodžių rinkinys“ (1916, Tilžė). Jis į lietuvių kalbą išvertė A. Tennysono, J. W. Goethe’s, I. Kanto, F. Nietzsche’s, R. Tagorės kūrinių, filosofinę poemą „Bhagavadgyta“ (1947). Pirmuosius eilėraščius, publicistinius rašinius paskelbė 1894 m.  laikraštyje „Nauja lietuviška ceitunga“. Pirmasis didelis kūrinys – draminė pasaka „Pasiilgimas veldėtojo“ (pastatyta 1899 Tilžėje, išleista 1938). Visa Vydūno kūryba yra filosofinio pobūdžio. Grožinėje kūryboje ryškūs protesto prieš germanizacijos politiką, lietuvių tautinės bei žmogiškosios savigarbos žadinimo motyvai. Jie susipynę su pagrindine filosofine tema – dvasingumo ir materialumo susidūrimu žmonijoje, tautoje ar atskirame žmoguje. Tą susidūrimą stengiamasi parodyti ne tik kaip stipriausią būties vyksmą, bet ir kaip realų žemiško gyvenimo reiškinį. Vydūno filosofijos pagrindą sudaro idealistinis panteizmas, daugiausia perimtas iš senovės indų filosofijos, į kurią gilintis postūmį davė pažintis su teosofija. Naujesnių laikų filosofines koncepcijas derindamas su senovės indų filosofijos pagrindiniais postulatais Vydūnas sukūrė savo filosofinę sistemą. Veikalai „Visatos sąranga“, „Mirtis ir kas toliau“ (abu 1907), „Likimo kilmė“ (1908), „Apsišvietimas“ (1909), „Gimdymo slėpiniai“ (1909, 2018; fotografuotiniai leidimai 1989, 1996) daugiausia skirti teosofinei būties sampratai aiškinti. Vėlesniuose filosofijos veikaluose „Tautos gyvata“ (1920, 2012), „Sveikata, jaunumas, grožė“ (1928, 2013), „Sąmonė“ (1936, 2013, fotografuotinis leidimas 2011) nagrinėjama aktualios istorijos, socialinio gyvenimo, tautos, kultūros, etikos, estetikos problemos. Sukūrė daugiau kaip 40 dramos veikalų. Vydūno istoriniai veikalai yra vieni reikšmingiausių, originaliausių ir aktualiausių tuometinės Rytų Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istoriografijoje. Mirė Detmolde (Vokietija) 1953 m. vasario 20 d.

 

Balandis

 

Balandžio 10 d. – 85 metai, kai 1938 m. balandžio 10 d. Jurbarke gimė pedagogė, poetė Dalia Žibaitienė. 1945–1947 m. mokėsi Barzdžių (Jurbarko r.) pradinėje mokykloje, 1948–1955 m. – Jurbarko vidurinėje mokykloje, 1955–1960 m. – studijavo Vilniaus pedagoginiame institute ir įgijo lietuvių kalbos mokytojos specialybę. Savo eilėraščius D. Žibaitienė spausdino rajoniniuose ir respublikiniuose leidiniuose, Kanados lietuvių laikraštyje „Nepriklausoma Lietuva“, Lietuvos kultūros žurnale „Naujoji Romuva“. Eilėraščiai skelbti knygoje „Dvidešimt ir vienas Šilutės užburtas“ (1996), almanachuose „Lietuvos tūkstantmečiui“ (2009, Klaipėda), „Iš nakties tamsių akių“ (2008, Vilnius), „Just. Marcinkevičiaus pamokos“ (2012, Vilnius), „Užkūrė aukurą Čiurlionis“ (2013, Vilnius). Išleido eilėraščių rinkinius „Paukštis giesmę kartos“ (1997), „Apmąstymų mūša“ (2000), „Balta tyla“ (2003), eilėraščių rinkinį vaikams „Ne vienas“ (2003), eilėraščių rinktinę „Žodžiai į šviesą“ (2006), prozos knygą „Mergytė atranda pasaulį“ (2008), „Vakaro knygą“ (2009), memuarų knygas „Dainininko likimas. Tonius“ (2012) ir „Gyvenimas, nutekėjęs kaip upė“ (2013), eilėraščių rinktines „Tarp dienos ir nakties“ (2015) ir „Kiek daug dangaus…“ (2020). Knygos, skirtos Hermanui Zudermanui, „Rašytojas ir gimtinė“ (1999), mokslinių, publicistinių straipsnių leidinyje „Tarp Šilutės ir Berlyno“ (2004) bendraautorė. D. Žibaitienė 1992–2015 m. dalyvavo Šilutės Hermano Zudermano literatūrinės kraštotyros veikloje. Nuo 1996 m. – Žemaitijos rašytojų bendrijos narė, nuo 2008 m. – Vilniaus menininkų klubo „Plekšnė“ narė, nuo 2013 m. – Lietuvos mokytojų literatų draugijos „Spindulys“ narė. Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos organizuoto antrojo miniatiūrų konkurso nugalėtoja. 2007 m. – Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos rengiamo literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“ nominacijos „Už poeziją“ laimėtoja.  2015 m. šiame konkurse skirta nominacija už memuarų žanrą (knygos „Dainininko likimas. Tonius“ ir „Gyvenimas, nutekėjęs kaip upė“). 2021 m. tapo literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį…“ laureate už poezijos knygą „Kiek daug dangaus…“. D. Žibaitienės eilės pasižymi siekiu  labiau suprasti praeitį, gyvenimo esmę, laiko tėkmę. Eilėse ryškiai jaučiamas poetės ryšys su Pamario gamta, juntamas tėviškės ilgesys.

 

Balandžio 14 d. – 115 metų, kai 1908 m. balandžio 14 d. Cintjoniškiuose (prie Šilutės) mirė  Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, spaustuvininkas, leidėjas, knygininkas, periodinės spaudos darbuotojas Martynas Šernius. Apie 1856–1863 mokėsi Rokų pradinėje mokykloje, 2 metus – pas privatų mokytoją, nuo 1865 m. – raidžių rinkėjo profesijos Priekulės spaustuvėje. Atitarnavęs Prūsijos kariuomenėje, 1873–1874 m. dirbo Heinricho Posto spaustuvėje Tilžėje, nuo 1875 m. –  Heinricho Holzo spaustuvėje, 1879–1894 m. buvo jos dalininkas (Holzo ir Šerniaus spaustuvė). Kartu su Holzu išspausdino 76 knygas lietuvių kalba. Spaustuvę pardavus Hermanui Vilhelmui Zybertui (Hermann Wilhelm Siebert), joje dirbo raidžių rinkėju, redaktoriumi. 1897 m. tapo laikraščio „Memeler Allgemeine Zeitung“ leidyklos Klaipėdoje dalininku. 1898 m. prekiavo knygomis. 1878–1904 m. redagavo „Lietuvišką ceitungą“, 1877–1894 m. sudarė ir redagavo kalendorių „Lietuviškos kalendros“. M. Šernius  iš vokiečių kalbos išvertė 17 protestantiškų brošiūrų. Lietuvių spaudos lotyniškomis raidėmis draudimo laikotarpiu bendradarbiavo su Didžiosios Lietuvos nelegalių knygų leidėjais. Kartu su kitais 1883 m. įkūrė žurnalą „Aušra“, jį rėmė finansiškai. Veikė draugijose „Birutė“, Lietuvių literatūros draugijoje, Prūsų lietuvininkų susivienijime (Lietuvininkų susivienijimas Prūsuose), šių organizacijų bibliotekoms aukojo knygų. 1881 m. M. Šerniaus iniciatyva sukviestame Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjų pasitarime, vėliau spaudoje kelta glaudaus bendradarbiavimo su Didžiąja Lietuva idėja. Skatino Mažosios Lietuvos lietuvius rinkti savo atstovus į Vokietijos Reichstagą, Prūsijos landtagą, ginti lietuvių kalbą mokyklose. M. Šernius už Mažosios Lietuvos lietuvių tautinės-kultūrinės veiklos skatinimą ir ryšius su Didžiosios Lietuvos draudžiamosios spaudos darbuotojais Vokietijos valdžios persekiotas. Gimė 1849 m. lapkričio 10 d. Voveriškiuose (Klaipėdos apskr.).

Balandžio 20 d. – 180 metų, kai 1843 m. balandžio 20 d. gimė Mažosios Lietuvos pedagogas, publicistas, poetas Kristupas Kropaitis (gali būti ir Kruopaitis). 1863–1866 m. mokėsi Karalienės mokytojų seminarijoje. Ją baigęs buvo paskirtas Ragainės aps. Žukų parapinės mokyklos mokytoju. 1898 m. dėstė Jonikaičių, Opstainių, gal Šyšos (Šilokarčemos ir Tilžės aps.) liaudies mokyklose. 1885–1888 m. redagavo Tilžės spaustuvininko Oto von Mauderodės leistas „Lietuviškas kalendras“. Savo eilėraščius skelbė laikraščiuose „Aušra“, „Nauja lietuviška ceitunga“, jo priede „Kaimynas“. Ypač išpopuliarėjo ir tapo mėgstama daina jo eilėraštis „Nemuno kelionė“, kuris kartu su gaidomis buvo išspausdintas 1886 m. „Aušros“ 4 numeryje. K. Kropaičio mirimo data neaiški, manoma, kad jis mirė dar prieš 1911 m.

Gegužė

Gegužės 1 d. – 70 metų, kai Pagėgiuose (Pagėgių sav.) 1953 m. gegužės 1 d. gimė literatūros tyrinėtojas, kritikas, humanitarinių mokslų daktaras (1992), pedagogas, vertėjas Marijus Šidlauskas (iki 1998 04 08 Jonaitis). 1971 m. baigė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą (dab. Šilutės pirmoji gimnazija). 1971–1976 m. Vilniaus universitete studijavo anglų filologiją. 1976 m. atvyko į Klaipėdą. M. Šidlauskas – Klaipėdos universiteto dėstytojas, filologijos daktaras (1992), docentas (1993). Parašė monografiją „Poetas ir visuomenė XIX–XX a. sankirtoje” (1994). Spaudoje paskelbė daugiau nei 150 recenzijų, straipsnių, esė apie literatūrą, rašytojus. Tai vienas aktyviausių Klaipėdos literatūrinio gyvenimo veikėjų ir vertintojų. M. Šidlausko kritika pasižymi originaliais sprendimais, netikėtomis įžvalgomis. Kritikas 1996 m. tapo Jotvingių premijos laureatu. 2008 m. – literatūrinės Ievos Simonaitytės premijos laureatu (už straipsnių rinktinę „Orfėjas mokėjo lietuviškai“, 2006). Parašė skyrius kolektyvinei monografijai „Krikščionybė ir šiuolaikinė lietuvių literatūra“ (su D. Čiočyte, A. Gustaitiene, D. Jakaite, 2018). Sudarė Salio Šemerio poezijos rinktinę „Pojūčių pėdsakai“ (su L. Šemerauskiene, 1994), iš anglų kalbos išvertė Terry Eagletono „Įvadą į literatūros teoriją“ (2000), Johno Naughtono „Trumpą ateities istoriją“ (2006), Marijos Gimbutienės, S. L. Kramerio bei kitų studijų ir straipsnių. M. Šidlauskas imasi temų, kurias plėtodamas aptaria meno ir literatūros visuomeninę prasmę, santykį su krikščionybe, tautiškumu. Tekstams būdingas kritiškumas, aksiologinis angažuotumas, poleminė laikysena, eseistinis mąstymas; jie vaizdingi, su sąmojais, metaforomis ir aforizmais. Būdinga autoriaus pagarbus požiūris į adresatą, ryšku noras jį paveikti, ugdyti.

Gegužės 5 d. – 190 metų, kai 1833 m. gegužės 5 d. Heilsberge (Rytų Prūsijos apskr.) gimė spaustuvininkas, Mažosios Lietuvos poligrafijos ir knygos istorijos veikėjas Frydrichas Vilhelmas Zybertas (Friedrich Wilhelm Siebert). 1861 m. Šilokarčemoje (dab. Šilutė) iš A. Umlaufo nusipirko spaustuvę ir ėmė leisti laikraštį „Heydekruger Kreisblatt“. 1865 m. Klaipėdoje nupirko „F. W. Horcho našlės“, 1866 m. –  E. Vaikinio, 1872 m. – A. H. Štobės spaustuves ir tapo viso krašto poligrafijos pramonės šeimininku. F. V. Zyberto įkurta spaustuvė veikė Klaipėdoje nuo 1865 iki 1944 m. Po jo mirties spaustuvę perėmė sūnus Hermanas Vilhelmas, nuo 1922 m. įmonė priklausė akcinei bendrovei, į kurią įėjo ir Zybertų šeimos nariai. Įmonė turėjo spaustuvę, litografiją, knygrišyklą, knygyną. Zybertų įmonėje buvo leidžiami laikraščiai lietuvių ir vokiečių k., pirmasis laikraštis, leistas nuo 1867 m. Klaipėdoje, buvo „Memeler Zeitung“ (Klaipėdos laikraštis). Spaustuvė nuo 1872 m. nupirko ir iki 1944 m. leido žymiausią leidinį – dienraštį „Memeler Dampfboot“, spausdino kitus periodinius leidinius – „Pakajaus balsą“, „Keleivį“, „Lietuviškas kalendras“. 1905–1940 m. ėjo „Lietuviška ceitunga“. Spaudos įmonėje buvo leidžiamos knygos, įvairūs smulkūs leidiniai lietuvių kalba, skirti Mažajai Lietuvai. Iš Zybertų išleistų lietuviškų knygų pirmiausia paminėtina 1880 m. išėjusi gimnazijoms skirta „Lietuvių kalbos chrestomatija“, kurią sudarė K. R. Jakobis. F. V. Zybertas ir jo vardu pavadinta įmonė iki 1919 m. parengė gausų būrį poligrafininkų. Mirė 1900 m. kovo 12 d. Klaipėdoje.

Gegužės 23 d. – 165 metai, kai 1858 m. gegužės 23 d. Rūgiuse (Sintautų vlsč.)  gimė knygnešys,  gydytojas Juozapas Rugys. 1880–1885 m. mokėsi Maskvos universiteto Medicinos fakultete, priklausė slaptai lietuvių studentų draugijai, bendradarbiavo „Aušros“ mėnraštyje. Švėkšnoje (Šilutės r.) nuo 1886 m. vertėsi privačia gydytojo praktika. Organizavo draudžiamosios lietuvių spaudos gabenimą iš Mažosios Lietuvos ir jos platinimą, tuo vertėsi ir pats. Spaudą slėpti ir platinti padėdavo vietos knygnešiai. Slėptuves buvo įrengęs savo namuose ir pas patikimus ūkininkus. Naudodamasis gerais santykiais su vietos dvarininkais išvengė suėmimo ir tremties, nors buvo įtariamas ir tardomas. Bendradarbiavo su J. Šliūpu, M. Jankumi ir kitais visuomenės veikėjais. Pas J. Rugį į Švėkšną buvo atvykęs Vincas Kudirka. Finansais rėmė žurnalą „Varpas“. 1894 m. dalyvavo varpininkų suvažiavime Jelgavoje. J. Rugys Buvo aktyvus „Varpo“, „Ūkininko“, vėliau – „Lietuvių laikraščio“, „Vilniaus žinių“ bendradarbis. Visokeriopai globojo gabius jaunuolius, skatino juos siekti mokslo, padėdavo išvykti į užsienį, kai dėl persekiojimų būti Lietuvoje tapdavo pavojinga. 1904 m. panaikinus lietuvių spaudos draudimą įsitraukė į visuomeninę veiklą, kaimuose steigė bibliotekėles ir skaityklas. Pirmojo pasaulinio karo metu Mogiliove (Baltarusija) dirbo karo ligoninės gydytoju, įkūrė ambulatoriją lietuvių pabėgėliams. 1918 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvą grįžo į Švėkšną. Mirė 1919 m. rugsėjo 16 d. Švėkšnoje.

Birželis

Birželio 22 d. – 35 metai, kai 1988 m. birželio 22 d. Braunšveige (Vakarų Vokietija) mirė evangelikų liuteronų kunigas, Mažosios Lietuvos ir išeivijos visuomenės veikėjas, spaudos bendradarbis Adomas Emilis Gelžinius. Mokėsi Venckų liaudies mokykloje. Lankė Priekulėje įsteigtus lietuvių kalbos, o 1926 m. Klaipėdoje – kun. dr. Viliaus Gaigalaičio nuo 1921 m. organizuotus brandos kursus, kuriais lietuvininkų jaunimas rengtas aukštesniems mokslams. 1927 m. pradėjo studijas Lietuvos universiteto Evangelikų teologijos fakultete Kaune. Humanitariniame fakultete klausėsi pedagogikos, psichologijos, filosofijos paskaitų. 1928 m. buvo išrinktas studentų draugijos „Mažoji Lietuva“ pirmininku. Baigęs studijas Vytauto Didžiojo universitete (diplominio darbo tema „Surinkimų įsigalėjimas Mažojoje Lietuvoje ir jų reikšmė bažnyčios, politiškame ir tautiškame gyvenime“), A. Gelžinius 1931 m. birželio 7 d. Kaune įšventintas kunigu. 1931–1941 m. buvo Kretingos evangelikų liuteronų parapijos klebonas, kartu aptarnavo Palangą, Būtingę, Gargždus, Darbėnus, Švėkšną, Telšius, dėstė tikybą Klaipėdos amatų mokykloje, o nuo 1936 m. skaitė tikybos dėstymo metodikos kursą Klaipėdos pedagoginio instituto studentams. Pasitraukęs į Vokietiją  kunigavo Praschnitzo parapijoje, pietryčių Prūsijoje (dab. Pšasnyšas, Lenkija). Pasibaigus Antrajam pasauliniams karui  rūpinosi sielovada pabėgėlių stovyklose Vakarų Vokietijoje, su Fricu Šlenteriu (1905–1986) Liubeke 1947 m. leido vieną pirmųjų tremtinių evangelikų laikraštį „Evangelikų kelias“. Aktyviai bendradarbiavo „Keleivyje“, „Svetyje“, „Lietuvos pajūryje“ ir kituose išeivijos leidiniuose,  Vokietijos bažnytinėje spaudoje. 1974 m. Braunšveige išleido vertingą studiją „Lutherische Kirche Litauens“ (Lietuvos liuteronų bažnyčia).Gimė 1902 m. balandžio 19 d. Lamsočiuose (Kiškių vls., Šilokarčemos aps.).

Liepa

Liepos 14 d. – 90 metų, kai 1933 m. liepos 14 d. Tilžėje mirė Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros veikėja, spaudos darbuotoja Marta Augustė Raišukytė. Tėvas išmokė skaityti, vėliau lankė kaimo mokyklą. 1892 m. tėvams pardavus ūkį persikėlė į Tilžę, kur 1893 m. mirė tėvas Jonas Raišukis. Mokėsi Tilžės mergaičių gimnazijoje. Lietuvių Tilžės giedotojų draugijos viena organizatorių, giedotoja, vaidintoja, bibliotekininkė, savo bute saugojo draugijos knygas. Lietuviškos spaudos draudimo Didžiojoje Lietuvoje metu globojo knygnešius. Lietuvininkų susivienijimo Prūsuose Literatūros komiteto narė, su Vydūnu ir Ansu Bruožiu parengė almanachą „Bendraitė“ (1902). Ji nuo 1910 m. buvo JAV Tėvynės mylėtojų draugijos Prūsų lietuvių kuopos sekretorė. 1910 m. įstojo į Lietuvių dailės draugiją. Vydūno kūrinių leidimo ir platinimo draugijos „Rūta“ viena steigėjų ir vadovė. Joje rengė spaudai knygas ir žurnalus, o iš tėvo palikimo rėmė jų išleidimą. 1913–1914 m. „Prūsų Lietuvos savaitraščio“ atsakingoji redaktorė. Mažosios Lietuvos lietuvių tautodailės, etnografijos ir kultūros klausimais slapyvardžiu Rūta rašė laikraščiuose „Auszra“, „Lietuviškas Laiškas“ ir „Nauja lietuviška ceitunga“, Lietuvių literatūros draugijos mokslo leidinyje „Mitteilungen der Litauischen Literarischen Gesellschaft“. Domėjosi Levu Tolstojumi ir vertė jo apsakymus. M. Raišukytė iš vokiečių kalbos išvertė Johano Heinricho Pestalocio (Johann Heinrich Pestalozzi) pedagoginį romaną „Lynhardas ir Gertrūda“ (1898), iš anglų kalbos proza Alfredo Tenisono (Alfred Tennyson) poemą „Enokas Ardenas“ (eilėmis 1918 paskelbė Vydūnas). M. Raišukytė iš Mažosios Lietuvos spaudos nurašė Jurgio Zauerveino (Georg Sauerwein)  kūrybą Jono Basanavičiaus rengtam raštų leidimui (neišėjo). Gimė 1874 gruodžio  10 d. Mocviečiuose (Pakalnės aps.).

 

Rugpjūtis

 

Rugpjūčio 17 d. – 50 metų, kai 1973 m. rugpjūčio 17 d. Čikagoje (JAV) autoavarijoje žuvo pedagogas, istorikas, spaudos bendradarbis, kultūros ir visuomenės veikėjas Martynas Emilis Nauburas. Apie 1913 m. įstojo į Klaipėdos preparandumą, paskui mokėsi Klaipėdos mokytojų seminarijoje, kurią dėl Pirmojo pasaulinio karo baigė tik 1921 m. Dvejus metus mokytojavo dviklasėje Traksėdžių (Šilokarčemos apskr.) mokykloje, nuo 1923 m. spalio 15 d. iki 1927 m. gegužės 1 d. – Smalininkų vokiškoje mokykloje. 1927–1934 m. dirbo Klaipėdos mokytojų seminarijoje, papildomai studijavo Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose. M. E. Nauburas nuo 1933 m. dėstė Klaipėdos spartesniojoje mokykloje, nuo 1935 m. – Klaipėdos krašto pedagoginiame institute (skaitė istorijos, geografijos ir lietuvių kalbos kursus). Klaipėdos krašto liaudies mokykloms 1932 m. parengė ir 1934 m. išleido dėstomųjų dalykų programas su plačiais metodiniais paaiškinimais. 1932 m. lietuvių ir vokiečių kalbomis išleido „Pilietybės mokslo vadovėlį“, o 1936 m. – mokomąją knygą „Kas piliečiui žinotina“. Leidiniuose išdėstė esmines krašto gyventojų teises ir pareigas, turto įgijimo ir paveldėjimo klausimus, apibūdino administracinius teritorinius vienetus, Klaipėdos kraštą traktuodamas kaip integralią Lietuvos Respublikos dalį. Klaipėdos kraštą 1939 m. kovo 23 d. prijungus prie Vokietijos, M. E. Nauburas pasitraukė į Didžiąją Lietuvą, 1940–1944 m. vadovavo į Palangą persikėlusiai Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijai. Artėjant antrajai sovietų okupacijai, traukėsi į Vokietiją. Lietuvių pabėgėlių stovykloje Augsburge (Bavarija) organizavo gimnaziją, 1945–1949 m. buvo jos vicedirektorius ir direktorius. 1949 m. persikraustė į Jungtines Amerikos Valstijas, įsikūrė Čikagoje. 1950–1952 m. buvo Mažosios Lietuvos bičiulių draugijos Čikagoje vicepirmininkas, 1951–1953 m. – Mažosios Lietuvos lietuvių draugijos pirmininkas, 1953 m. išrinktas į Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio valdybą. 1957 m. gruodžio 15 d. su bendraminčiais Čikagoje įsteigė Lietuvių istorijos draugiją, buvo išrinktas jos valdybos nariu, vėliau – vicepirmininku, priklausė draugijos neperiodinio žurnalo „Tautos praeitis“ redkolegijai. Daugelį metų M. E. Nauburas buvo Čikagoje leisto vokiečių mėnesinio žurnalo „Die Hausfrau“ („Namų šeimininkė“) redaktorius, aktyviai bendradarbiavo lietuvių išeivijos spaudoje, Bostono Lietuvių enciklopedijai parašė apie 400 straipsnių Mažosios Lietuvos istorijos ir etnografijos klausimais, parengė keletą knygų, skaitė paskaitas. Gimė 1898 m. vasario 5 d. Laugaliuose (Tilžės apskr.).

Rugsėjis

Rugsėjo 11 d. – 55 metai, kai 1968 m. rugsėjo 11 d. Šyškrantėje (Šilutės apskr.) mirė lietuvininkų evangelikų liuteronų sakytojas, kantorius, lietuvių tautosakos pateikėjas Augustas Dėvilaitis. Baigė Šyškrantės 7 klasių mokyklą. Kai grįžo su pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo pabėgėliais, sovietų kareivių buvo suluošintas už tai, kad gelbėjo nuo laužo Rusnės bažnyčios knygas. Jose rado surašytas 7 savo giminės kartas, tarp kurių buvo tik viena vokietė ir viena kuršininkė (kopininkė). Jau XVIII a. pavardė užrašyta su lietuviška galūne: Dewileitis. Po karo, stingant evangelikų liuteronų kunigų, vietos gyventojams teikė religines paslaugas, rengė kapinių šventes, prižiūrėjo Šyšos kapines. 1956–1967 m. Vytautui Kalteniui padainavo apie pusšimtį giesmių, dainų, papasakojo žaidimų (saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne), papasakojo apie sielių plukdymą iš Rusnės į Klaipėdą Vilhelmo kanalu, apie lietuvininkų sovietinį genocidą. V. Kaltenio ir mokytojo Benedikto Slavinsko septintajame dešimtmetyje į magnetofono juostą įrašytos 6 dainos buvo dainuojamos „Vorusnės“ etnografinio ansamblio (įsteigtas 1971), kitų meno saviveiklos kolektyvų. Jos išspausdintos Linos Petrošienės ir Jono Bukančio sudarytame Klaipėdos krašto dainų rinkinyje „Bėgau jūružėm“ (1997), be to, panaudojus muzikologės Genovaitės Četkauskienės garso įrašus, – knygoje „Lietuvininkų žodis“ (1995). Gimė 1897 m. lapkričio 14 d. Šyškrantėje (Šilutės apskr.).

Spalis

 

Spalio 30 d. – 135 metai, kai 1888 m. spalio 30 d. Spiečiuose (Tilžės apskr.) gimė vienas žymiausių Mažosios Lietuvos tautinio ir politinio sąjūdžio vadovų Erdmonas Simonaitis. Mokėsi Šilutės gimnazijoje, baigė Tilžės gimnaziją. Dirbo Tilžės ir Pilkalnio teismų vyresniuoju sekretoriumi. 1909 m. apsigyvenęs Tilžėje įsitraukė į lietuvišką veiklą, bendravo su Vydūnu, Enziu  Jagomastu, Jokūbu Stiklioriumi; tapo Tilžės lietuvių giedotojų draugijos nariu. 1913 m. su M. Gudaičiu ir J. Jonušaičiu atkūrė Tilžės lietuvių klubą ir jam 2 metus vadovavo; visuomenei skaitė paskaitas. 1918 m. dirbo vokiečių spaudos skyriuje Vilniuje, užmezgė ryšius su Lietuvos Valstybės Tarybos (Lietuvos Taryba) nariais ir kitais politikais. E. Simonaitis iš Vydūno perėmė jo raštus bei korespondenciją ir perdavė Pasaulio lietuvių archyvui. 1913 m. sudarė pirmąjį spausdintą Mažojoje Lietuvoje lietuviškų knygų bibliotekinį katalogą „Prūsų Lietuvos lietuviškų draugijos Santaros knygų katalogas“. 1948 m. žurnale „Aidai“ paskelbė atsiminimų. Mirė 1969 m. vasario 24 d. Veinheime (Vokietija). 1991 m. spalio 24 d. perlaidotas Lėbartų kapinėse prie Klaipėdos.

Lapkritis

Lapkričio 11 d. – 95  metai, kai 1928 m. lapkričio 11 d. Berlyne (Vokietija) mirė vokiečių rašytojas ir dramaturgas, gimęs Macikuose (Šilutės r.) ir rašęs apie Klaipėdos krašto lietuvininkus, Hermanas Zudermanas (Hermann Sudermann). H. Zudermano tėvas buvo kilęs iš Nyderlandų ir Šilutėje dirbo aludariu. Jaunasis Hermanas mokėsi privačioje Verdainės mokykloje. 1875 m. baigė Tilžės gimnaziją. Tęsė studijas Karaliaučiaus universitete, kur studijavo istoriją bei filosofiją. 1877 m. persivedė į Berlyno universitetą, uždarbiavo mokydamas turtingųjų vaikus privačiai. Vėliau nutraukė studijas ir atsidavė žurnalistikai. Ėjo vyriausiojo redaktoriaus pareigas Berlyno liberaliame laikraštyje „Vokietijos laikraštis“ („Das deutsche Reichsblatt“). Parašė 20 dramų, keliolika stambių prozos kūrinių. Jo kūryboje vyravo natūralistinis stilius, didelę įtaką jam buvo padaręs prancūzų rašytojas Gi de Mopasanas (Guy de Maupassant). 1889 m. parašyta drama „Garbė“ („Die Ehre“) atnešė jam ne tik tarptautinį pripažinimą, bet nuo to laiko rašytojas tapo žinomas kaip žymiausias vokiečių natūralizmo atstovas, aplenkdamas iki tol viešpatavusį šiame žanre Gerhartą Hauptmaną. Savo dramoje jis negailėjo įmantriai pakritikuoti biurgerišką visuomenę, pavyzdžiu imdamas patirtį, sukauptą studentaujant. Tačiau rašytojas negali būti priskiriamas tradiciniams vokiečių natūralistams, nes jo kūriniuose jaučiama prancūzų dramaturgų įtaka, naudojant daug dialogų tekstuose, kurie galėjo būti, o vėliau ir buvo adaptuoti scenai. Savo laiku jis buvo populiariausias teatro kūrinių autorius, rašytojo dramos buvo pamėgtos Vokietijos scenose, nors kritikos joms nebuvo vengiama. Sumaniai vaizduodamas savo gimto krašto vietas ir žmones „Lietuviškose apysakose“ („Litauische Geschichten“, 1917), rašytojas dar kartą pasiekia apogėjaus viršūnę. Šis kūrinys buvo dedikuotas Šilutės kultūros rėmėjui Hugo Šojui. Novelės „Kelionė į Tilžę“, „Mikas Bumbulis“, „Jonas ir Erdmė“ yra H. Zudermano meistriškumo viršūnė. Gimė 1857 m. rugsėjo 30 d. Macikuose (Šilutės r.).

Lapkričio 15 d. – 185 metai, kai 1833 m. lapkričio 15 d. gimė spaustuvininkas, Mažosios Lietuvos literatūros, raštijos ir knygos veikėjas Karlas Vilhelmas Sekuna. 1858 m. įsteigė pirmąjį miestelio knygyną, apie 1891 m. kartu su savo sūnumi Otu – spaustuvę, kuri knygininko įpėdinių nuosavybe išbuvo iki 1944 m. Sekunų įmonė išleido apie 40 lietuviškų knygų, kontrafakcine spauda aprūpindavo Lietuvos knygnešius. Sekunų šeimos kapavietė yra senosiose Šilutės evangelikų liuteronų kapinaitėse. Ji aptverta kalinėto metalo tvora, ant kurios kabo paminklinė lenta. Ant žemės guli perskeltas marmuro akmuo su iškaltais K. V. Sekunos biografiniais duomenimis. Mirė 1908 m. liepos 26 d. Šilutėje.

 

Lapkričio 17 d. – 100 metų, kai 1918 m. lapkričio 17 d. Puknionių k. (Šiaulių apskr.) gimė ekonomistas, teisininkas, kraštotyrininkas Jonas Jonaitis (tikroji pavardė Šidlauskas). 1938 m. baigė Linkuvos valstybinę gimnaziją, 1944 m. – Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. 1944 m. traukėsi į Vakarus, bet buvo suimtas, pabėgo ir 1944–1945 m. žiemą slapstėsi. Išgalvota pavarde (iki 1945 m. Antanas Šidlauskas) dirbo Žemės ūkio banko Pagėgių ir Šilutės skyriuose, vėliau – Šilutės melioracijos statybos valdybos, Šilutės kilnojamosios mechanizuotos kolonos Nr.3 vyr. buhalteriu. Dar būdamas gimnazistu ėmė domėtis Klaipėdos krašto ir Klaipėdos uosto istorija. Parašė per 40 kraštotyros straipsnių Lietuvos tema, atsiminimus apie profesorių Mykolą Romerį, Klaipėdos krašto visuomenės veikėją Joną Kybrancą. Išvertė iš vokiečių kalbos J. Zembrickio ir A. Bitenso veikalą „Geschichte des Kreises Heydekrug” („Šilutės apskrities istorija”, išleistas 2008). 1999 m. J. Jonaičiui suteiktas Šilutės garbės piliečio vardas. Mirė 2018 m. balandžio 13 d. Šilutėje.

 

Lapkričio 30 d. – 210 metų, kai 1813 m. lapkričio 30 d. Kalininkuose (Šilutės apskr.) gimė kunigas, leksikografas, vertėjas Rudolfas Andrius Cipelis (vok. Zippel). Mokėsi Tilžės gimnazijoje, nuo 1833 m. studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete, 1841–1846 m. – Kretingalės diakonas, 1846–1849 m. – Klaipėdos, vėliau – Rusnės kunigas. Dėl ligos išėjęs į pensiją, gyveno savo ūkyje Drukiuose. 1849 m. redagavo Klaipėdos laikraščio „Memeler Wochenblatt“ priedą „Lietuvininkų prietelis“, kurio išleido 38 numerius. Išvertė pamokslų Karolio Neiso „Evangeliškoms mišknygoms“ (1856 m.). Siuntinėjo medžiagą Georgo Neselmano (klaipėdiškių tarmės medžiaga, 1856), Fridricho Kuršaičio (1870–1883) žodynams. Mirė 1894 m. vasario 19 d. Drukiuose (Klaipėdos r.).

Gruodis

Gruodžio 9 d. – 140 metų, kai 1883 m. gruodžio 9 d. Medukalniuose (Tilžės apskr.) gimė poetas, publicistas, visuomenės ir kultūros veikėjas Fridrichas Bajoraitis-Paukštelis. 1901–1904 m. mokėsi Karalienės mokytojų seminarijoje. 1904–1906 m. mokytojavo Paleičių (Šilutės apskr.) ir Rukų (Tilžės apskr.) mokyklose. Paukštelio ir Balandėlio slapyvardžiais spausdino eilėraščius ir straipsnius laikraštyje „Naujoji lietuviškoji ceitunga“. 1906 m. įkūrė pirmąją Mažojoje Lietuvoje kilnojamąją biblioteką „Lietuvių keliaujantis knygynas“ ir jai vadovavo, organizavo lietuvių jaunimo susirašinėjimą, sambūrius. Keliaujantis knygynas buvo viešosios bibliotekos, kuri Šilutėje įkurta 1945 m. rugpjūčio 1 d., užuomazga. 1995 m., minint bibliotekos įkūrimo 50-metį, ji pavadinta F. Bajoraičio vardu. Poeto veiklai ir kūrybai įtakos turėjo Vydūno idėjos. Poezijoje suformuluoti programiniai tautinės savimonės ugdymo teiginiai, keliama tautinio lygiavertiškumo idėja, smerkiama germanizacija, esama originalesnės poetikos bandymų. 1932 m. Vydūno rūpesčiu išleistas F. Bajoraičio kūrybos rinkinys „Gyvumo žodžiai“. Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos iniciatyva 2008 m. išleista šio rinkinio faksimilė (sudarytoja – Dainora Pociūtė-Abukevičienė). Eilėraščių paskelbta knygoje „Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio“ (1986) ir kitur. F. Bajoraičio poezija turėjo įtakos daugeliui Mažosios Lietuvos rašytojų: Mikeliui Hofmanui, Gustavui Juozupaičiui, Ievai Simonaitytei. Mirė 1909 m. kovo 16 d. Balandžiuose (Ragainės apskr.).

Gruodžio 24 d. – 150 metų, kai 1873 m. gruodžio 24 d. Prialgavoje (Mosėdžio vlsč.) gimė evangelikų liuteronų kunigas, kultūros darbuotojas, laikraščio „Svečias“ leidėjas Frydrichas Megnis. Mokėsi Veiverių ir Karalienės mokytojų seminarijose. Labai gerai mokėjo latvių, lietuvių, vokiečių ir rusų kalbas, silpniau – lenkų ir hebrajų. Jis nuo 1896 m. buvo Batakių vargonininkas ir kantorius. Kartu aptarnavo Žvyrius ir Šilalę. 1899 m. atvyko į Žemaičių Naumiestį. Spaudos draudimo laikotarpiu slapta mokė konfirmantus lietuviškai skaityti ir rašyti. Ragino leisti vaikus į mokyklą, skaityti geras, krikščioniškas knygas, laikraščius. 1911–1914 m. Žemaičių Naumiestyje, savo spaustuvėje, redagavo, leido ir platino evangelikų liuteronų savaitraštį „Sweczas“ („Svečias“). Prekiavo ir platino lietuvišką religinę („Pagalba“) bei įvairiomis kalbomis pasaulietinę literatūrą, kurį laiką ir spaudinį „Nusidavimai apie Evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonų“. Parašė elementorių „Raktelis“ (išspausdintas 1913 Tilžėje) – pradinio lietuvių kalbos mokymo vadovėlį. 1914 m. su kitais Žemaičių Naumiestyje įsteigė skaityklą. Buvo įskųstas, 1914 IX 21 rusų suimtas ir apkaltintas šnipinėjimu vokiečiams. Daugavgryvoje (prie Rygos) rusų karo lauko teismas jį nuteisė sušaudyti. Nuosprendį sušvelninus, 1915 m.  ištremtas į Jakutiją. Kalėjo Jakutsko kalėjime. 1921 m. grįžęs į Lietuvą, tęsė kultūrinį darbą. Redagavo ir leido Lietuvos evangelikų vaikų savaitraštį „Vaikų draugas“. 1939 m. liepos  8 d. išrinktas lietuviškos draugijos „Sandora“ valdybos nariu. Aptarnavo ir Klaipėdos krašto parapijas: Katyčių, Pašyšių, Ramučių, Rusnės, Šilutės, Verdainės, Vyžių ir kitas. Mirė 1950 m. spalio 9 d. Žemaičių Naumiestyje (Šilutės r.).

Gruodžio 29 d. – 100 metų, kai 1923 m. gruodžio 29 d. Šilutės gyvenvietės pavadinimas oficialiai paskelbtas laikraštyje „Klaipėdos krašto valdžios žinios“.